2025-11-01
Prieš pereidamas į „Dior“, belgų dizaino žvaigždė Rafas Simonas dirbo prekės ženkle „Jil Sander“, kur prisidėjo prie mezgtų kepurių pakilimo į madą.
2012-ųjų kolekcijoje jis megztas kepures (beanie) pristatė tokia forma, kuriose anksčiau jų nematėme – rafinuotas, minimalistiškai elegantiškas ir derančias net su proginėmis suknelėmis.
Tačiau megztų kepurių kelias į madą buvo ilgas.
Jau antikinėje Graikijoje, veltos vilnos kepurės, vadinamos pileus, buvo vienas populiariausių galvos apdangalų. Vėliau, iš Vidurio Rytų link Europos plitančios mezgimo žinios, buvo pritaikytos kepurių mezgimui Romos imperijoje.
Tačiau Europoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, mezgimas užtruko pasklisti ir megztas kepures moterys dėvėjo tik maždaug nuo XIII amžiaus. Šios ankstyvosios versijos mažai priminė šiuolaikines – jos buvo mažesnės, netamprios ir dažnai dėvimos ant kitų galvos apdangalų.
Į modernią beanie panašių kepurių randame Velse, Monmuto mieste.
Čia maždaug nuo XV amžiaus masiškai gamintos megztų kepurių versijos, yra labai primenančios dabartines. Tiesa, jos dažnai būdavo veltos, kad būtų atsparesnės vandeniui.
Šios kepurės (ilgainiui tapusios žinomos kaip Monmouth cap) buvo plačiai eksportuojamos ir imituojamos, todėl valdžia ėmėsi priemonių.
1571-aisiais buvo išleistas įsakymas, reikalaujantis visiems dėvėti tik kepures, numegztas iš angliškos vilnos. Įstatymas galiojo vyresniems nei šešerių metų vaikams, tačiau negaliojo aukštuomenei. Gana nuspėjamai, dėl sudėtingo įgyvendinimo, 1597 m. įstatymas buvo atšauktas.
Monmuto kepurės paplito tarp Didžiosios Britanijos karinio laivyno jūreivių ir, kartu su pasaulį narstančiais laivais, tapo atpažįstamos įvairiose šalyse. Dokumentai rodo, kad megztas kepures jūreiviai dėvėjo net lankydamiesi tokiuose karštuose kraštuose kaip Senegalas.
Megztos kepurės, tiek savo stilių įvairove, tiek dėvėjimo būdais (truputį daugiau apie tai - žemiau), nuolat toliau vystosi ir gali būti įvairiausių formų ir storių, tačiau šiame laiške dalijamės trimis klasikinių proporcijų, megztomis kepurėmis iš natūralių audinių.
Jūriškos galvos
Įkvėpta tradicinės jūreivių kepurės (Watchman cap — beje, ši kepurė bent iki XVIII a. vidurio Anglijoje dažniausiai buvo raudonos spalvos), ši jaukiai priglundanti, šilta kepurė pagaminta iš 15 % kašmyro ir 85 % merino vilnos mišinio.
TRYS IDĖJOS: rudens darganai
Drabužiai ir aksesuarai – tam laikmečiui, kai dar nėra per šalta, tačiau vėsūs momentai skatina ieškoti jaukumo.
-
Kašmyro megztas laisvalaikio kostiumas
-
Merino vilnos apykaklė, kuria galite deveti vietoj šaliko
-
Lengvas universalus lietpaltis smėlio spalvos
Nedažyta alpaka
Iš natūralios (nedazytos) alpakos vilnos numegzta kepurė pasižymi visomis geriausiomis šios vilnos savybėmis, išreikštomis šiek tiek išdidintos formos, tačiau jaukiai priglundančiame dizaine.
Retai sutinkama sudėtis: 77 % nedažyta alpakos vilna (alpaca superfine) ir 23 % perdirbto plastiko butelių poliesteris (PET recycled).
Galimas komplektas su iš tokių pačių siūlų numegztu šaliku.
Britiškos megztų kepurių tradicijos tęsiasi
Šimtmečių vilnos ir kepurių mezgimo tradicijos JK sukūrė savitą aplinką megztų kepurių kultūrai vystytis.
Stilistiniai dėvėjimo būdai įgavo savitą žargoną:
„Helixing“ – kai megzta kepurė dėvima aukščiau ant galvos, atveriant ausis (helix).
"pillowcasing" - kai erdvesnio dizaino megztoje kepureje paslepiami ilgi plaukai.
Tuo tarpu atšiauresnėse Shetlando salose, garsėjančiose savo vilna ir mezginiais, kasmetinės „Shetland Wool Week“ metu išrenkamas unikalus metų kepurės dizainas.
Susipažinkite su šimtmečių dizainu Aal Over Toorie (čia pat galite rasti ir instrukciją, leidžiančią susimegzti savo kepurę).
Laisvesnis baltumas
Pieno baltumo kepurė, pagaminta iš vidutinio storio, tačiau šilto 70 % kašmyro ir 30 % merino vilnos mišinio, pasižyminti laisvesniu dizainu.
Efektinga Letty Lynton: lietuviškos suknelės su dekoratyviomis rankovėmis 
Iš Manipuro, bet Piqué: lietuvių dizainerių polo 
Ledinė Sisi: lietuvių dizainerių lininiai midi sijonai 
Müller-Lyer pečiams: lietuvių dizainerių švarkai 