1907-aisiais Vilniuje įvyko Pirmoji lietuvių dailės paroda. Šis renginys, kuriame buvo eksponuota daugiau nei 200 įvairių menininkų darbų, paliko ryškų pėdsaką ne tik meno, bet ir mados istorijoje.

Tai buvo paroda, kurioje, greta po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių kūrėjų darbų, visuomenė pirmą kartą išvydo daugiau nei trisdešimt M. K. Čiurlionio kūrinių.

Iki tol neregėta lietuviško meno koncentracija nepaliko abejingų. Parodoje apsilankiusios tarnaičių draugijos narės savo įspūdžius reiškė vaikščiodamos po sales ir apdainuodamos patikusius kūrinius.

Vieni šalia kitų buvo eksponuojami progresyvusis šiuolaikinis menas ir tautodailė. Toks sprendimas įtvirtino liaudies meną kaip vertingą tautinio identiteto dalį.

Šalia to, kad pakylėjo liaudies meną, paroda tapo postūmiu procesams, kurių metu valstiečio drabužis buvo transformuotas į reprezentacinį tautinį kostiumą, tapusį išeigine inteligentijos mada.